Menas kaip vertė: Ornela Ramašauskaitė apie išliekančius pasirinkimus

Yra žmonių, kurie į meno pasaulį žengia pamažu. Ir yra tokių, kuriems jis visada buvo tarsi „pažįstamas“ ir artimas.

Mūsų pašnekovė Ornela Ramašauskaitė — tarptautinės meno rinkos ekspertė, „artXchange Global“ įkūrėja, šiandien gyvenanti tarp skirtingų kultūrinių kontekstų ir dirbanti su klientais, kuriems menas tampa ne tik estetiniu pasirinkimu, bet ir vertės, identiteto ir ilgalaikės vizijos dalimi. Ornelos kasdienybėje šiandien telpa ir aukcionai, ir kolekcininkų istorijos, ir svarbūs sprendimai, formuojantys tai, kas vieną dieną tampa ne tik interjero dalimi, bet ir vertės ženklu.

Uždavėme Ornelai keletą klausimų apie meno vertę, pasirinkimus ir tai, kas lieka ilgam. Atsakymuose atsiskleidžia ne tik rinkos logika, bet ir tai, kas dažniausiai lieka tarp eilučių.

Kaip prasidėjo Jūsų santykis su menu — ar prisimenate momentą, nuo kurio viskas įgavo kryptį?

Sunku tiksliai įvardyti pradžią, tačiau iki šiol labai ryškiai prisimenu vieną momentą. Dar paauglystėje žiūrėdama 1997 m. filmą „Kitos 9 ½ savaitės“ (angl. Another 9 ½ Weeks, rež. Anne Goursaud), pamačiau sceną, vykstančią meno kūrinių aukcione. Tą akimirką ištiko keistas dežavu (pranc. déjà vu, „jau matyta“) jausmas — tarsi tai jau būtų kažkur patirta.

Tuo metu Lietuvoje dar tik formavosi meno infrastruktūra, galerijų beveik nebuvo, tačiau būtent tada atsirado vidinis smalsumas, kuris niekur nedingo. Nuo tada pradėjau nuosekliai domėtis meno rinka — kolekcionavimu, investavimu, meno istorija.

Stodama į magistrantūrą jau turėjau aiškią kryptį — net motyvaciniame pokalbyje kalbėjau apie būsimą baigiamojo darbo temą. O vos tik atsirado galimybė derinti studijas su praktika, antrame kurse pasibeldžiau į aukciono namų duris, prašydama leisti bent minimaliai prisidėti. Tuo metu juokais sakiau, kad galiu net kavą nešioti, tačiau buvau pakviesta dirbti su meno kūrinių aprašymais. Jaučiausi lyg patekus į savo vietą.

Nuo tada didžioji dalis mano laisvalaikio taip pat sukosi aplink meną — kelionės, skaitiniai, filmai, konferencijos. Tai tapo ne tik profesiniu interesu, bet ir natūralia kasdienybės dalimi.

Kaip apibūdintumėte savo profesiją — ką iš tiesų reiškia būti meno rinkos eksperte šiandien?

Meno rinkos ekspertai, dar vadinami meno patarėjais ar konsultantais, padeda tiek organizacijoms, tiek privatiems klientams atrasti ir pasirinkti meno kūrinius, atitinkančius jų tikslus, aplinką ir vertybes.

Tai gali būti labai skirtingos situacijos. Vienais atvejais — kolekcijos formavimas privačiam muziejui ar meno rinkinys verslui, pavyzdžiui, bankui, kur kūriniai tampa ne tik estetine, bet ir vertės komunikacijos dalimi. Kitais atvejais — labai asmeniški pasirinkimai: pirmasis kūrinys namams, dovana ar ilgainiui kuriama šeimos kolekcija. Esu turėjusi klientų, kurie perka po kūrinį kiekvienam anūko gimtadieniui, su mintimi padovanoti visą kolekciją jam sulaukus pilnametystės.

Kūriniai visais atvejais parenkami ne atsitiktinai — jie gali pasakoti istoriją, atliepti gyvenimo būdą arba tiesiog kurti harmoningą santykį su aplinka. Kokybiškas menas visada papildo erdvę, o priešingai — prastesnio lygio darbai gali su ja disonuoti.

Dirbant su jau sukauptomis kolekcijomis, atsiranda kiti uždaviniai — jų struktūravimas ir priežiūra. Tai apima kūrinių aprašymą, archyvavimą, katalogų rengimą ar skaitmenizavimą, taip pat vertės nustatymą draudimo ar pardavimo tikslais, atstovavimą aukcionuose.

Mano veikloje svarbi vieta tenka ir edukacijai bei konsultavimui. Sudarau kultūrines programas — tiek kelionėms, tiek asmeniniam išsilavinimui, dirbu su jaunais menininkais, padedu jiems įsilieti į meno rinką, konsultuoju galerijas rinkodaros klausimais.

Labiausiai mane įkvepia žmonės, kurie atranda nuoširdų santykį su menu. Kartais tai nutinka natūraliai, o kartais — gyvenimo aplinkybėms paskatinus. Pavyzdžiui, dirbant diplomatinį darbą, kuriant santykius tarptautinėje aplinkoje ar įžengiant į naują socialinį kontekstą, meno pažinimas tampa savotišku vidinės kultūros standartu.

Svarbi šios profesijos dalis yra ir vadinamasis „detektyvinis darbas“ — kūrinių kilmės, autentiškumo ar ankstesnių savininkų istorijos (proveniencijos) tyrinėjimas. Būtent šios detalės dažnai lemia ne tik kūrinio vertę, bet ir jo vietą platesniame meno lauke.

Kodėl žmonės turėtų investuoti į meną?

Mano požiūriu, niekas nieko neprivalo — investavimas į meną nėra būtinybė. Tai veikiau tampa logiška arba natūraliai reikalinga tam tikrame gyvenimo etape.

Jeigu kūriniai įsigyjami namams ar darbo erdvei, jiems vis tiek skiriamas biudžetas ir laikas. Tokiu atveju kyla natūralus klausimas — kodėl to nesuderinus su investicine verte, net jeigu artimiausiu metu nėra planų kūrinių parduoti. Investicinio lygio darbai ilgainiui gali tapti šeimos palikimo dalimi arba prisidėti prie organizacijos reputacijos formavimo.

Į investavimą galima žiūrėti skirtingai. Vieniems tai praktiškas sprendimas, susijęs su galimos finansinės grąžos vertinimu. Kitiems — emocinis pasirinkimas: noras palaikyti talentingus kūrėjus ar prisidėti prie kultūrinio paveldo išsaugojimo.

Apskritai pats terminas „investavimas“ dažnai reiškia ne tik pelno siekį, bet ir papildomą atrankos kriterijų — sąmoningą pasirinkimą įsigyti kokybiškus, vertę turinčius kūrinius. Dauguma kolekcininkų meno neperka vien dėl finansinės grąžos — tai jau atskira veiklos sritis, kurioje dirba meno dileriai.

Kalbant apie aukštesnio lygio sandorius — šimtų tūkstančių ar milijonų vertės kūrinius — situacija keičiasi. Tokiu atveju menas tampa ir strateginių sprendimų dalimi: planuojami perpardavimai, vertinama grąža, sprendžiami mokesčių klausimai. Tačiau tam reikalingas arba didelis kapitalas, arba itin gilus įdirbis ir laikas.

Kaip padedate žmonėms surasti kūrinius, kurie jiems išties patinka ir yra artimi sielai?

Visų pirma, klientas gali mėgti ką tik nori. Kolekcinio ar potencialiai investicinio lygio kūrinių galima rasti pačiose įvairiausiose stilistikose ir formose — nuo abstrakcijų ar lyriškų peizažų iki mistikos, religinių simbolių, tapybos ar fotografijos.

Man svarbiausia suprasti pradinius dalykus — biudžetą ir estetinę kryptį. Tam kartais pakanka labai paprastų nuorodų: tai gali būti ir Pablo Picasso kūriniai, ir išsaugoti vaizdai „Pinterest“ platformoje. Jie padeda greitai pajusti žmogaus vizualinį lauką.

Kartu visuomet atkreipiu dėmesį ir į vertybinius aspektus. Vieniems svarbu, kad menininkas savo biografija ar kūrybine laikysena perteiktų tam tikrą žinutę, turėtų aiškų moralinį stuburą. Kiti, priešingai, ieško išskirtinių, net kontraversiškų istorijų — juk kūrinys ant sienos dažnai tampa pokalbio pradžia.

Atrankos procesas iš esmės yra racionalus. Aš pateikiu faktus, pasiūlau kelias kryptingas alternatyvas, o klientas renkasi tai, kas jam artimiausia — tiek estetiškai, tiek finansiškai. Vis dėlto visada įdomu išgirsti ir asmeninius, emocinius pasirinkimo motyvus.

Mano darbas — padėti priimti informuotą sprendimą, sutaupyti kliento lėšas ir atitikti kultūrinį kontekstą. Su siela nedirbu.

Ar pastebite tam tikras tendencijas — ar šiandien galima išskirti labiau dominuojančius meno stilius ar temas tarp klientų?

Pradedantieji dažnai teiraujasi apie kelis rinkoje plačiai žinomus autorius — ir laikui bėgant išmokau į tokius klausimus atsakyti be ironijos. Ramiai paaiškinu, kad tai, kas lengvai atpažįstama ir dažnai matoma viešose erdvėse, nebūtinai atitinka kolekcinio lygio kriterijus.

Pastebiu, kad žmonės, kurie daugiau keliauja ar kitaip plečia savo kultūrinį akiratį, tampa kur kas atviresni estetikai. Jie rečiau remiasi išankstiniais standartais ir dažniau ieško autentiško santykio su kūriniu. Tokiu atveju kokybė tampa pagrindiniu kriterijumi, o kartu atsiranda ir didesnė tolerancija konceptualumui, netikėtumui ar net „keistumui“.

Ryškus ir kartų skirtumas. Dirbdama su skirtingomis kolekcininkų grupėmis pastebiu, kad jaunesnioji karta dažniau renkasi šviesesnius, ryškesnius koloritus, nėra prisirišusi prie konkrečių technikų ar meno rūšių. Pavyzdžiui, tapybos technika nebevaidina tokio svarbaus vaidmens, o vis dažniau atsiranda susidomėjimas ir sienine tapyba ar gatvės meno sprendimais. Tradiciniai peizažai, portretai ar religiniai motyvai pamažu užleidžia vietą abstrakcijoms bei vizualiai patraukliems, šiuolaikiškiems vaizdams.

Vis dėlto daugelis klientų vis dar linkę rinktis savo šalies autorius ir gana atsargiai vertina fotografijos meną.

Apskritai estetiniai pasirinkimai yra glaudžiai susiję su kultūrine patirtimi. Pavyzdžiui, post-sovietinių šalių pirkėjai dažnai vengia socialinį realizmą primenančių figūrinių kompozicijų, tuo tarpu kai kurių kitų regionų kolekcininkai, pavyzdžiui, iš Pietų Azijos, vis dar vertina tradicinius, istoriniais motyvais paremtus vaizdinius.

Kokius patarimus duotumėte žmogui, pirmą kartą besilankančiam tokio masto meno renginiuose kaip „Art Basel“ ar „Frieze“?

Pirmiausia patarčiau neskubėti ir suplanuoti vizitą per kelias dienas, skiriant po pusdienį. Didelės meno mugės ir intensyvus vizualinės informacijos kiekis gali varginti ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

Vis dėlto patirtis labai priklauso nuo individualių tikslų. Vieniems tai tiesiog galimybė susidaryti bendrą įspūdį apie tai, kas vyksta šiuolaikinio meno lauke — pasivaikščioti, pasižiūrėti, pajusti nuotaiką. Kiti į tokius renginius žiūri kaip į edukacinę erdvę — tuomet verta dalyvauti diskusijose, ekskursijose, kalbinti galerijų atstovus ar menininkus.

Tokio lygio mugės taip pat gali būti suvokiamos kaip tinklaveikos platformos arba, priešingai, kaip tam tikra estetinė patirtis — galimybė sąmoningai atsirinkti ir gilintis tik į tai, kas iš tiesų patraukia dėmesį.

Svarbu suprasti ir tai, kad kiekvienas meno renginys turi savo specifiką. Pavyzdžiui, Venecijos bienalė ir komercinės mugės, tokios kaip „Art Basel“, yra iš esmės skirtingos patirtys. Kai kuriems lankytojams didžiausią įspūdį gali palikti ne pačios mugės, o konkrečios parodos — pavyzdžiui, retrospektyvos — ar net pačių muziejų architektūra ir aplinka.

Minėtose mugėse dažniausiai pristatomas aukštos vertės šiuolaikinis komercinis menas. Jis ne visuomet lengvai prieinamas, tačiau dažnai yra kruopščiai atrinktas ir leidžiantis geriau suprasti šiandienos meno rinkos kryptis bei tendencijas.

Kokia yra Jūsų mėgstamiausia atostogų kryptis — vieta, į kurią visada norisi sugrįžti?

Aš labai daug keliauju — maždaug pusę metų praleidžiu viešbučiuose, todėl man didžiausia prabanga yra paprastas sugrįžimas. Vasarą labiausiai mėgstu grįžti į Lietuvą — pabūti su draugais, prie ežero, ramybėje.

Kelionėse man svarbi prabanga ir patogumas, tačiau aš tai suprantu ne kaip išorinį blizgesį, o kaip dėmesį detalėms, aukščiausio lygio aptarnavimą, pagarbą vietos autentikai ir kokybiškas medžiagas. Tokia patirtis gali būti ir visai netikėta — net ir palapinėje, jei viskas apgalvota.

Kartais traukia ir labai specifinės patirtys — gamtos reiškiniai, festivaliai, išskirtinės vietos. Tačiau nebūtinai tai yra kryptys, į kurias norėčiau sugrįžti dar kartą.

Ilgainiui supratau, kad svarbiausia investicija yra į save. Todėl konkreti geografinė vieta tampa mažiau svarbi nei tai, ką ta patirtis duoda viduje.

Koks įspūdingiausias viešbutis ar vieta, kurioje teko apsistoti?

Vieną įspūdingiausių patirčių esu turėjusi ne visai įprastoje vietoje — istorinėje jachtoje „Kalizma“. Tai viena seniausių pasaulyje jachtų, pastatyta 1906 metais, kurią Richard Burton padovanojo Elizabeth Taylor. Jachtos pavadinimas sudarytas iš jų trijų dukterų vardų.

Šiandien „Kalizma“ nuomojama privačioms kelionėms ir gali plaukti Indijos vandenyno maršrutais. Didžiausią įspūdį paliko jos autentika — kruopščiai atkurta istorija, subtiliai integruoti modernūs sprendimai ir dėmesys net smulkiausioms detalėms, tokioms kaip herbai ant indų.

Kalbant apie labiau tradicines vietas, iš naujesnių atradimų išskirčiau „Hotel Marinca & Spa“ Korsikoje. Tai nedidelis, jaukus viešbutis su „Michelin“ restoranu, nuostabiais vaizdais ir labai ramia, išgryninta atmosfera. Ten daug tylos, privatumo ir itin selektyvi publika — ne visi renkasi šią vietą dėl sudėtingesnio susisiekimo.

Tai erdvė, kuri idealiai tinka tiems, kurie nori sustoti — skaityti, rašyti, pabūti su savimi. Tačiau ji nėra skirta tiems, kurie ieško intensyvaus aplinkos tyrinėjimo ar nuolatinio judėjimo.

Ar turite mėgstamiausią menininką ar kūrinį?

Tai turbūt pats sudėtingiausias klausimas žmogui, dirbančiam su menu. Mano sąrašas ilgas ir nuolat kintantis — skirtingi menininkai artimi dėl skirtingų priežasčių: vieni dėl savo indėlio į meno istoriją, kiti dėl biografijos ar konceptualaus mąstymo.

Jeigu reikėtų paminėti kelis, išskirčiau Joseph Kosuth kūrinį „One and Three Chairs“ (1965) bei šiuolaikinį menininką Faig Ahmed. Tačiau tai tik maža dalis — greta jų yra daugybė kitų kūrėjų, kuriuos vertinu ir prie kurių vis sugrįžtu.

Pasinaudosiu proga pakviesti skaitytojus gilinti santykį su menu savarankiškai — savo įžvalgomis apie meną ir kultūros geopolitiką dalinuosi asmeninėje platformoje „Substack“, kanale artXchange.

Šis pokalbis dar kartą primena, kad menas nėra tik estetika ar investicija. Tai pasirinkimai, kurie ilgainiui įgauna vis didesnę reikšmę — tiek asmeninę, tiek kultūrinę. O galbūt svarbiausia tai, kad santykis su menu, kaip ir su kelionėmis, niekada nebūna baigtinis.